Zum Inhalt springen

Apie privalomą optimizmą, pozityvumą ir depresiją.

18.07.2025 · 27 Min.

Shownotes

Vakar po paskaitos, kurioje kalbėjau apie tai kad mums trūksta vieni kitų girdėjimo, gavau priekaištą - o ką aš darau, kad pakelčiau pozityvumą Lietuvoje? Kilo keistas noras teisintis, kol vakare gražų atsakymą man pasakė mano mylimas žmogus: “Tikroji meilė sau yra gebėjimas sau nemeluoti”. Gebėjimas matyti tiesą ir priimti ją tokią kokia ji yra. Visokią. Ir malonią ir skaudžią. Tokią, kokia ji yra. Be išdalinimų ir išdarkymų.

Optimistai sakantys, kad viskas yra žiauriai super, kad visas pasaulis yra juodai baltas ir kad visada yra visiškai aišku. Kas juodas tas blogas, kas baltas, tas gers geras. Tuos kurie išdrįsta tuo suabejoti jie pavadina vargšais pesimistais ir toliau su šypsena keliauja tvarkyti reikalų. Bet jų šypsenos toli gražu ne visada atspindi tiesą. Ir tai kaip yra. Klysta tie, ne tik tie, kurie mano, kad viskas šiame gyvenime tik juoda, bet klysta ir tie, kuriems viskas tik balta.

Man patinka ieškot tiesos. Aš noriu neprarasti drąsos žiūrėti jai į akis. Ir man nesvarbu, kad už tai man klijuojama pesimisto etiketė. Etiketės yra supaprastintam pasaulio paaiškinimui, kuris ne ieško tiesos, o nuo jos traukiasi. Pesimistu buvo vadinamas ir iškilus mūsų filosofas Arvydas Šliogeris. Štai ką ką jis į tai atsakė.

Arvydas Šliogeris APIE PRIVALOMĄ OPTIMIZMĄ. 2009 m.

…dabar ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Vakaruose optimizmas kišamas per prievartą. Tam, kas plaukioja viešojoje atmosferoje, galima uždėti maždaug tokį plakatą su užrašu: „Liūdėti draudžiama“. Tu turi būti linksmas. Visa galinga propagandos mašina, televizija linksmina tave, ištisinės dainos, koncertai, visi džiaugiasi, visi triumfuoja.

Bet tai yra tiesiog kičas. Tai yra bjauri ideologija, ji mus užmigdo. Jeigu esi visą laiką įlindęs, grubiai pasakysiu, į visų tų mūsų linksmintojų, cirkininkų ar zvonkių pasaulį, tai gatava, tu nieko nebematai. Tai baisiai pavojinga ideologija…

Liūdesys yra susijęs su pamatine žmogaus būkle pasaulyje. Kiekvienas rimtas patyrimas yra susidūrimas su neįveikiamais dalykais ir iš to kyla liūdesys. Tai savo ar savo bendruomenės ribų suvokimas. Taip kad jis yra daug sveikesnis negu kvailas optimizmas.

Sovietmečiu irgi buvo draudžiama liūdėti. Tai čia keistas dalykas: visokias būdais dergiamas tas sovietmetis, bet žiūriu, kad gimsta ta pati optimizmo propaganda. Tik tada ji buvo vienaip papuošta, dabar kitaip papuošta.

Sovietmečiu buvo lengva atsilaikyti prieš tą ideologinį terorą, kuris buvo pagrįstas kretinišku optimizmu, pseudooptimizmu, akių užsimuilinimu. Jis buvo užrašytas ant tanko, tai aišku buvo.

Bet dabar tas pats ideologinis teroras yra pateikimas ant gražios lėkštelės. Kaip sakytų Ostapas Benderis: ant lėkštelės mėlynais krašteliais padėtas raktas to buto, kuriame yra pinigai… Aš turiu galvoje visą televizinį terorą. Yra labai gražus žodis, jis ne mano, bet man labai patinka – videokratija. Tai šita videokratija man yra baisi. (Turbūt šiandien šitą žodis būtų “internetokratiją” – aut. Pas.)

Apie žudantį mus pozityvumo perteklių (pagal Byung Chul Han)

Kiekvienas amžius turi vyraujančias ligas. Patologijos požiūriu XXI amžių apibrėžia ne bakterijos ar virusai, bet neuronai. Nervų ligos, tokios kaip depresija , dėmesio trūkumas esant hiperaktyvumui (ADHD), ribinis asmenybės sutrikimas (BPD) ar perdegimo sindromas formuoja XXI amžiaus pradžios patologinį kraštovaizdį. Tai ne infekcijos, o kolapsai - juos sukelia ne negatyvumas, prieš kurį imuninė sistema turi būdų apsiginti, o pozityvumo perteklius, prieš kurį visi gynybos mechanizmai išsijungia.

Yra disciplinos visuomenė, kuri viską draudžia. Ir pasiekimų visuomenė, kuri viską leidžia. Kuri sako “Yes, we can!”. Viską perima aktyvistai, projektai, iniciatyva, privalomas entuziazmas ir motyvacija.

Disciplinos visuomenės negatyvumas gimdo pamišėlius ir nusikaltėlius. Pasiekimų visuomenės pozityvumas gimdo depresyviuosius ir nevykėlius.

Kodėl? Todėl, kad pasaulyje kuriam visi viską gali, tas kuriam niekas neišeina, patiki, kad jis šito pasaulio nevertas.

Depresija sergančio asmens skundas, kad niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma.

Depresija yra XXI a. liga, kurios kelionė prasideda tą akimirką, kai žmogus priima kaip normą raginimą imtis asmeninės iniciatyvos įpareigojančios tapti savimi. Depresijos apimtas žmogus yra žmogus, nepajėgiantis pasiekti visiems privalomos savosios pilnatvės. Jis išseko nuo pastangų tapti savimi.

Mūsų archetipas - Prometėjas - nuovargio visuomenės figūra. Mes save išnaudojantys subjektai, kuriems tas išnaudojimas naikina kepenis. Tik kepenų, pačių savaime neskauda, skausmas yra nuovargis.

Naujasis žmogus yra Friedrycho Nietzsche’s išpranašautas paskutinis žmogus, kuris vien tik dirba. Jis bejėgis prieš pozityvumo perteklių, stokoja bet kokio suverenumo.

Neuroninio smurto nepajėgia sugriebti jokia imunologinė optika, nes jame nėra negatyvumo. Pozityvumo smurtas ne atima, o prisotina, ne atskiria, bet išsekina. Štai kodėl jo neįmanoma suvokti tiesiogiai.

Depresijos apimtas žmogus yra animal laborans, kuris išnaudoja save savo noru, be jokios išorinės prievartos. Jis - smurtautojas ir sykiu auka. Laisvė ir prievarta dabar yra tas pats. Pasiekimų visuomenės subjektas atsiduoda priverstinei laisvei, kad kuo daugiau pasiektų. Darbas vis intensyvėja, kol virsta dirbančio žmogaus savęs išnaudojimu. Tai veiksmingiau nei būti išnaudojamam kitų, nes savęs išnaudojimą lydi laisvės jausmas. Išnaudotojas kartu yra ir išnaudojamasis.

XXI a. ligos yra šios paradoksalios šitos mūsų laisvės pasekmės.

Laisvė yra galėti rinktis: daryti ar ne, dirbti ar ne, siekti ar ne. Laisvė yra laisvė sakyti NE. Bet pasiekimų visuomenė reikalauja sakyti tiktai TAIP. O pasiekimų visuomenės žmogus tiki, kad pasirinkimo čia nėra. Jis ne tik turi, jis nori dirbti, nori siekti.

Šitas laisvanoriškas pasirinkimas yra atsakymas į klausimą, kodėl vėlyvojoje modernybėje visas žmogaus veikimas nužeminamas iki darbo. Kodėl čia vyrauja toks nervingas skubotumas. Iš kur atsirado tas dabar jau visiems žinoma žodis “perdegimas”.

Todėl, kad mes renkamės tai patys.

Pas mus vienoje rankoje asmeninio tobulėjimo evangelija, o kitoje – gebėjimo siekti sėkmės kultas. Siekiant šitų svarbesnių už viską dalykų, neigiami jausmai draudžiami. Reikalavimas siekti rezultatų neleidžia tiems jausmams kalbėti. Lengviau griebtis antidepresantų, kurie greitai atkuria gebėjimą veikti ir siekti rezultatų

Depresija prasideda tada, kai subjektas nebegali galėti. Tai kūrybingumo ir galėjimų nuovargis.

Pasiekimų subjektas kariauja pats su savimi. Depresijos apimtas žmogus yra šio vidinio karo invalidas.

Depresija - tai liga visuomenės, kenčiančios nuo pozityvumo pertekliaus. Ji yra prieš save pačią kariaujančios žmonijos atspindys.

“Bene mažiausiai diskutuojamas asmenybės formavimosi aspektas yra toks: kuomet į dvasios tamsą nukreipiame galingą šviesos srautą, šešėliai, kurių toji šviesa nepasiekia, dar labiau patamsėja. Todėl apšvietę kurią nors dvasios dalį, susiduriame su dar tirštesne tamsa kitose srityse. Ir į tą tamsą negalima nekreipti dėmesio. Negalima slėpti arba pamiršti rakto – klausimų. Juos reikia užduoti. Reikia rasti atsakymus. Kuo giliau kapstome, tuo juodesnė tamsa… Todėl nebijokite tyrinėti to, kas blogiausia. Dėl to jūsų dvasinės jėgos tiktai sustiprės, nes pasisemsite naują įžvalgą ir gausite progą iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą ir į save” - rašė Clarissa Pinkola Estes savo knygoje “Bėgančios su vilkais”.

Nušvitęs yra tas, kurio net pati juodžiausia tamsa jos negąsdina, tiesą sakant, jis geba matyti tamsoje.

F. Dostojevskio romane “Nusikaltimas ir bausmė” yra vieta, kurioje Raskolnikovas jauną merginą vardu Sonią nusidėjėle, ne todėl, kad ji norėdama išlaikyti šeimą verčiasi prostitucija:

— Ne dėl garbės praradimo ir nuodėmių aš taip pasakiau apie tave, o dėl didelio tavo kentėjimo….labiausiai todėl tu nusidėjėlė, kad be reikalo numarinai ir pardavei save. Kaipgi nebus baisu! Kaipgi nebus baisu, kad tu gyveni šiame purve, kurio taip neapkenti, ir tuo pat metu žinai pati (pakanka vos akis atv…



This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe

Alle Folgen von Istorijos lentyna

Einstellungen

Darstellung

Sprache

Bestimmt, welche Sender dir auf der Startseite zuerst gezeigt werden.

Verlauf

Zuletzt gehörte Sender und Folgen und deine letzten Suchen liegen nur in diesem Browser.

Hinweise

Ein kurzer Hinweis, wenn ein Podcast, dem du folgst, eine neue Folge hat. Einzelne Podcasts stellst du über die Glocke auf ihrer Seite ab.

Konto

Favoriten speichern – in der App und auf der Website.

Tastenkürzel

/
Suche öffnen
Leertaste
Abspielen oder anhalten
← →
Im Player: 15 s zurück, 30 s vor (Folgen) · im Regal: nächste Kachel
↑ ↓
Im Regal: Ziel innerhalb der Kachel
Pos1 / Ende
Im Regal: erste bzw. letzte Kachel
Esc
Fenster oder Menü schließen
?
Diese Übersicht
Läuft gerade

Zur Senderseite

Als Nächstes

    Folgen mit „Als Nächstes“ vormerken – sie laufen nach der aktuellen Folge.