Radijo dokumentika
NeuTai, ko nepamenu
- Folgen
- 412
- Erscheint
- wöchentlich
- Letzte Folge
- 1. Nov. 2026
Über den Podcast
Istorijos, išlaisvinančios naują, netikėtą mintį. Čia iš lėto, neskubant, tarsi renkant dėlionę iš balsų ir garsų, piešiamas gyvas ir tikroviškas visuomenės paveikslas. Nuo 2008 metų LRT RADIJO autorių kuriami dokumentiniai pasakojimai yra vertinami klausytojų, pristatomi tarptautiniuose festivaliuose ir pelnė ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje. Tarp jų – už geriausią metų dokumentiką festivaliuose THIRD COAST 2023 Čikagoje ir PRIX EUROPA 2024 Berlyne. Laida transliuojama sekmadieniais 11.05 val.
Folgen 412
Tai, ko nepamenu
Šiemet fotografijai sukanka 200 metų. Ta proga menininkė ir fotografė Dovilė Dagienė tyrinėja savo santykį su fotografija ir atmintimi.Vieną dieną sendaikčių turgaus šurmulyje, tarp senų nuotraukų ir pamirštų …
Shownotes
Šiemet fotografijai sukanka 200 metų. Ta proga menininkė ir fotografė Dovilė Dagienė tyrinėja savo santykį su fotografija ir atmintimi.
Vieną dieną sendaikčių turgaus šurmulyje, tarp senų nuotraukų ir pamirštų daiktų, jai netikėtai kilęs klausimas – kas gi buvo jos vaikystės dienas įamžinęs fotografas – tampa posūkiu, išvedančiu į naują savęs ir praeities atradimų kelią.
Šis fotografas – Antanas Mindaugas Zinkevičius (1939-2026), Kauno fotografijos mėgėjų judėjimo dalyvis ir kino operatorius mėgėjas. Jo gausus archyvas ne tik sugrąžina autorę į vaikystę, bet ir priverčia susimąstyti, kiek mūsų gyvenimo istorijas saugo kitų žmonių sukurti atvaizdai.
Autorė ir garso režisierė – Dovilė Dagienė
Mentorė ir redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Garso suvedimas – Justas Pilibaitis ir Pijus Juška
Muzika – Jonas Dagys
Šis pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2025 tęsinys.„Kelias man yra gyvenimas“: penkeri Gabrielės metai kelyje
„Kelias man yra gyvenimas, o ne kelionė, į kurią išsiruošiu“, – sako Gabrielė Zenkevičiūtė, jau penkerius metus didžiąją laiko dalį gyvenanti kelyje.2021-aisiais senu kemperiu išvažiavusi iš Lietuvos ji gyveno …
Shownotes
„Kelias man yra gyvenimas, o ne kelionė, į kurią išsiruošiu“, – sako Gabrielė Zenkevičiūtė, jau penkerius metus didžiąją laiko dalį gyvenanti kelyje.
2021-aisiais senu kemperiu išvažiavusi iš Lietuvos ji gyveno bendruomenėje Portugalijoje, tranzuodama burlaiviais perplaukė Atlantą, keliavo po Centrinę, Šiaurės ir Pietų Amerikas, autostopu – per Turkiją, Sakartvelą ir Armėniją, o Indijoje mokėsi budizmo ir jogos.
Kelyje ji mokosi pasitikėti savo intuicija ir nepažįstamais žmonėmis, patiria svetimųjų svetingumą, bet atsiduria ir situacijose, kuriose tenka rūpintis savo saugumu. Nuolat sutinka žmones, su jais atsisveikina ir vis iš naujo ieško, ką jai reiškia namai.
„Vienas labai svarbus dalykas, ko kelias išmoko, – kiek nedaug tau reikia“, – sako Gabrielė.
Radijo dokumentikoje – penkeri gyvenimo kelyje metai, sutalpinti į kelias ryškiausias stoteles, ir bandymas suprasti, kas lieka, kai kelionė tampa nebe išvyka, o kasdienybe.
Autorė ir garso režisierė – Teresė Bernatonytė
Redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso suvedimas – Justas PilibaitisJurgi Mačiūnai, ar tu tą pianiną numetei?
Kas ir kodėl numetė pianiną nuo daugiaaukščio Frankfurte vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ar tai galėjo būti „Fluxus“ aktas?Apie šį įvykį iš užuominių išgirdęs laidos autorius Ignas Zalieckas …
Shownotes
Kas ir kodėl numetė pianiną nuo daugiaaukščio Frankfurte vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ar tai galėjo būti „Fluxus“ aktas?
Apie šį įvykį iš užuominių išgirdęs laidos autorius Ignas Zalieckas leidžiasi į paieškas. Kada tai įvyko? Juk „Fluxus“ judėjimas tada dar nebuvo užgimęs. Kas ir kokiomis aplinkybėmis tai padarė? Ar tai galėjo būti pats Jurgis Mačiūnas, kuris laikomas „Fluxus“ pradininku? Juk jis irgi pasižymėjo destruktyviais meno aktais su pianinu. Kodėl daugelį „Fluxus“ atstovų taip traukė pianinas, kaip meno ir eksperimentų objektas?
2026-ųjų lapkritį Jurgiui Mačiūnui sueitų 95-eri. Tuo metu Igno Zaliecko sudužusio pianino paieškos nuveda jį pas A. Warholo bendražygę bei „Fluxus“ meno žinovus.
Autorius – Ignas Zalieckas
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso režisierius – Pijus Juška
Vertimus įgarsino – Gabija Narušytė ir Adomas Šimkus.Beveik mama
Miglė – psichologė, pasakojanti savo nevaisingumo kelionę, bandant kartu su vyru susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu. Vienerius metus kurtas garsinis dienoraštis detaliai fiksuoja šeimos kasdienybę …
Shownotes
Miglė – psichologė, pasakojanti savo nevaisingumo kelionę, bandant kartu su vyru susilaukti vaiko pagalbinio apvaisinimo būdu. Vienerius metus kurtas garsinis dienoraštis detaliai fiksuoja šeimos kasdienybę, medicinines procedūras ir jautriausius emocinius išgyvenimus, lydinčius kelyje bandant tapti mama.
Garso kelionė kviečia kartu išgyventi netektį, gedėjimą, gyvenimo neapibrėžtumą, tikėjimą ir artimų bei artimais tampančių žmonių rūpestį. Tai, su kuo skirtingais gyvenimo etapais susiduria kiekvienas.
Šis pasakojimas LRT RADIJO AKADEMIJOJE 2025 pelnė I-ąją premiją.
Autorė – Miglė Motiejūnė
Redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso režisierė – Sonata JadevičienėToks, kokio reikia. Diena su Gyčiu socialiniame taksi
Gytis klausosi kamerinės muzikos, daug skaito ir mėgsta bendrauti. Jo juodą humorą ir gyvenimo filosofiją, matyt, iš dalies lemia 11-os metų darbo taksi vairuotoju patirtis.Svarbiausia Gyčiui savo darbą daryti …
Shownotes
Gytis klausosi kamerinės muzikos, daug skaito ir mėgsta bendrauti. Jo juodą humorą ir gyvenimo filosofiją, matyt, iš dalies lemia 11-os metų darbo taksi vairuotoju patirtis.
Svarbiausia Gyčiui savo darbą daryti kuo geriau. O tai reiškia ne tik saugiai iš ketvirto aukšto laiptais žemyn nuleisti žmogų vežimėlyje. Tai reiškia būti žmogumi: kartu pajuokauti, pasikeikti ir patylėti.
Socialiniame taksi, kuriuo klientus dažnu atveju veža į gydymo įstaigas, praleidžiu dieną. Iš pradžių planuoju pasakoti apie žmonėms su judėjimo negalia nepritaikytą aplinką. Tačiau išgirstu kur kas daugiau.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Redaktorė Rūta Dambravaitė
Garso režisierius Pijus Juška
Pasakojime panaudota muzika, kurios klausėmės Gyčio automobilyjeSenjorų diskoteka
„Kai šoku – aš gyvenu!“, – taip sako klaipėdietė Gina, kurį tik retais atvejais praleidžia šeštadienio diskoteką pas Janiną.„Kūnas džiaugiasi, jis jaunėja!“, – dalinasi Janinos diskoteką pamėgęs Rimantas, kuris …
Shownotes
„Kai šoku – aš gyvenu!“, – taip sako klaipėdietė Gina, kurį tik retais atvejais praleidžia šeštadienio diskoteką pas Janiną.
„Kūnas džiaugiasi, jis jaunėja!“, – dalinasi Janinos diskoteką pamėgęs Rimantas, kuris dar prieš 20 metų nebūtų pagalvojęs apie šokį, o dabar šoką progą atradęs net darbe.
Šeštadienio šokius Klaipėdoje jau 25-erius rengia Janina Monienė. Šokti ji kviečia, kaip pati sako, visus kam nuo 45-erių iki begalybės. Janina per šokius būna vakaro didžėja, ji parenka kūrinius, bei pati atlieka dainas gyvai.
Į diskoteką ateinantys šokėjai laidoje papasakos, ką jiems suteikia šokis ir kaip vyresniame amžiuje jie susikuria gyvenimo džiaugsmą.
Autorė – Vita Ličytė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis
Už patarimus ir pagalbą padėka Ryčiui SkamarakuiAikštinga dama. Apie Baltijos gelmes, povandeninį kiną ir svajonę pažinti jūrą.
„Baltijos jūra – aikštinga dama“, – sako Veronika Tamulionytė, vienintelė moteris povandeninė operatorė Baltijos šalyse.Į Baltijos gelmes ji leidosi nusprendusi kurti filmą apie jūros dugną ir jame išlikusius …
Shownotes
„Baltijos jūra – aikštinga dama“, – sako Veronika Tamulionytė, vienintelė moteris povandeninė operatorė Baltijos šalyse.
Į Baltijos gelmes ji leidosi nusprendusi kurti filmą apie jūros dugną ir jame išlikusius reliktinius miškus. Tačiau Baltija – sudėtinga ir nenuspėjama: čia per akimirką gali pasikeisti sąlygos, kilti bangos, sustiprėti srovės, o matomumas kartais toks prastas, kad per ištiestą ranką nebematai šalia esančio naro.
Kurdama filmą Veronika susipažino su povandeniniu archeologu profesoriumi Vladu Žulkumi. Ilgainiui istorijos centru tapo ne tik jūros dugne slypintys atradimai, bet ir pats profesorius, visą gyvenimą paskyręs Baltijos tyrinėjimams.
„Tapau tarsi jo akimis po vandeniu“, – sako Veronika. Dėl amžiaus profesorius pats nardyti jau nebegali, tad jo svajonę tyrinėti jūros dugną šiandien tęsia kiti.
Ši dokumentika – apie Baltijos gelmes, norą pažinti nematomą jos pasaulį ir ryšį tarp dviejų žmonių, kuriuos sujungė jūra.
Pasakojime panaudotos ištraukos iš Veronikos Tamulionytės dokumentinio filmo „Nuskendusi žemė“.
Autorė – Teresė Bernatonytė
Garso suvedimas – Justas Pilibaitis„Kanklės yra mano kelias“. Kanklininkių balsai apie naują tradicinio instrumento skambesį
Šis pasakojimas – tarsi kvietimas pasinerti į kanklių pasaulį. Laidos autorius lankėsi kūrybinio kankliavimo stovykloje Siponyse (Birštono savivaldybėje), kur apie 40 kanklių entuziastų mokėsi Suvalkijos …
Shownotes
Šis pasakojimas – tarsi kvietimas pasinerti į kanklių pasaulį. Laidos autorius lankėsi kūrybinio kankliavimo stovykloje Siponyse (Birštono savivaldybėje), kur apie 40 kanklių entuziastų mokėsi Suvalkijos liaudies dainų, gilinosi į kanklių ratelių tradiciją ir ieškojo naujų tradicinio instrumento skambesių.
Anksčiau etninių tradicijų puoselėtoja ir muzikantė Agota Zdanavičiūtė neįsivaizdavo, kad ateityje taps kanklininke. Nuo 2016-ųjų Agota rengia „kanklių ratus“, moko suaugusiuosius kankliuoti, o nuo 2019-ųjų skirtinguose Lietuvos regionuose organizuoja kūrybinio kankliavimo stovyklas.
Maištinga ir eklektiška siela save nuo paauglystės laikanti, jau dešimtmetį Niujorke gyvenanti kompozitorė, kanklininkė ir vokalistė Simona Smirnova su kanklėmis kuria muziką, peržengiančią žanrų – nuo džiazo iki roko – ribas, ir siekia supažindinti JAV bei pasaulio muzikos industriją su šiuo lietuvišku instrumentu.
Jaunoji kanklininkė ir kūrėja Vaiva Dunaitytė pripažįsta, kad kanklės persmelkia visas jos gyvenimo sritis. Susidomėjusi „elektrinių“ kanklių idėja, šiandien ji eksperimentuoja su elektroniniais ir perkusiniais skambesiais, kuriuos išgauna vien kanklėmis ir muzikos efektais.
Kaip šiuolaikiškai tradicinis lietuvių liaudies instrumentas gyvuoja šiandien, Lietuvoje minint Kanklių metus?
Autorius – Rytis Skamarakas
Laidos redaktorė – Teresė Bernatonytė
Garso suvedimas – Justas PilibaitisPanelė iš Afrikos. Partizanų ryšininkės istorija
Tai pasakojimas apie partizanų ryšininkę Rožę Jankevičiūtę-Žalnieriūnienę. Ji savo dukrai ir sūnui, o vėliau ir anūkams daug pasakojo istorijų iš partizanavimo ir lagerio laikų. Dažniausiai tai buvo nuotykius …
Shownotes
Tai pasakojimas apie partizanų ryšininkę Rožę Jankevičiūtę-Žalnieriūnienę. Ji savo dukrai ir sūnui, o vėliau ir anūkams daug pasakojo istorijų iš partizanavimo ir lagerio laikų. Dažniausiai tai buvo nuotykius primenantys pasakojimai, o patirtus žiaurumus ji aplenkdavo.
Rožė buvo generolo Jono Žemaičio-Vytauto būrio ryšininkė. Patyrusi kankinimus ir lagerio baisumus, ji niekada neprarado tikėjimo, kad Lietuva bus laisva.
Migla savo mamą vadina didmotere. Rožės anūkėms, Kristinai ir Gailei, jų bobulė buvo stiprios, drąsios ir šviesios moters pavyzdys, kuri nepaisant visų sunkumų, vis tiek sugebėjo per gyvenimą eiti šviesiai, pakelta galva ir tikėti pasauliu.
Autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Garso režisierius – Justas Pilibaitis
Laidoje skamba ištraukos iš knygos „Žuvusiųjų prezidentas“ (aut. Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė)
Už pagalbą dėkojame Lietuvos Ypatingajam archyvuiStebuklų mašina
Du muzikantai – Liepa Vozgirdaitė ir Kristupas Gikas – sugalvojo meninį eksperimentą ant ratų. Į nedidelį savo automobilį jie sumontavo plokštelių pjovimo mašiną ir mikrofoną – taip sukūrė atvirą įrašų studiją …
Shownotes
Du muzikantai – Liepa Vozgirdaitė ir Kristupas Gikas – sugalvojo meninį eksperimentą ant ratų. Į nedidelį savo automobilį jie sumontavo plokštelių pjovimo mašiną ir mikrofoną – taip sukūrė atvirą įrašų studiją, į kurią gali užsukti kiekvienas norintis. Ką ten įrašyti ir palikti – visiška kiekvieno eksperimento dalyvio laisvė.
Savo idėją, kuriai davė pavadinimą „Autolavkė. Toyotos istorijos“, kūrėjų pora pirmiausia išbandė nuvykę į menininkų rezidenciją Italijoje. Vėliau su ta pačia įrašų studija ant ratų jie aplankė Švenčionėlius.
Vieni, įlipę į automobilį, dainuoja, kiti siunčia laišką sau į ateitį, skambina draugui ar skaito savo kūrybą. Daug jautrių atsivėrimų įrašę menininkai šiuos įrašus saugo ir kol kas neketina viešinti. Kūrėjams pats įrašymo procesas yra dovana ir stebuklas. Vis dėlto keletu šių įrašų, jų autoriams sutikus, menininkai dalijasi ir su šio pasakojimo klausytojais.
Liepa ir Kristupas yra muzikantai, pasaulį pažįstantys per garsą. Jie groja ne tik muzikos instrumentais, bet ir patefonais bei viskuo, kas skleidžia garsą. Jų preparuotas automobilis veikia iš dalies kaip instrumentas, iš dalies kaip archyvas, iš dalies kaip susitikimų vieta.
Autorė – Rūta Dambravaitė
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Garso režisierius – Pijus JuškaJie pyko ir juokėsi. Moksleiviai ir aktoriai protestuoja Alytuje
Pastaraisiais metais per Lietuvą ritosi protestų banga. Nors mažiau nušviesti, jie vyko ir regionuose. Kultūros protesto priešakyje Alytuje stovėjo teatro aktoriai, Laisvo žodžio – moksleiviai.Priekinėse eilėse …
Shownotes
Pastaraisiais metais per Lietuvą ritosi protestų banga. Nors mažiau nušviesti, jie vyko ir regionuose. Kultūros protesto priešakyje Alytuje stovėjo teatro aktoriai, Laisvo žodžio – moksleiviai.
Priekinėse eilėse su plakatais sėdintys ir atkakliai tylintys moksleiviai užfiksuoti ir sausį vykusioje diskusijoje su partijos „Nemuno aušra“ pirmininku, Seimo nariu Remigijumi Žemaitaičiu. Aštrių susidūrimų būta ir kituose miestuose, tačiau čia komišką improvizaciją atliekantys aktoriai sukuria kiek kitokią atmosferą. Joje pyktis maišosi su juoku.
Tuo metu partijos nariai kreipiasi į policiją ir džiaugiasi padidėjusiu matomumu.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Redaktorius Rytis Skamarkas
Garso ištraukos iš „Alytausgidas.lt“ ir „FM99“ filmuotos medžiagos.Schirwindt. Sunaikinto miestelio beieškant
1944 liepos 31 dieną Raudonoji armija sugriauna labiausiai į Rytus nutolusį Vokietijos miestą Schirwindt (liet. Širvinta), po karo jo sovietai nebeatstato. Iš žemėlapio dingusio miestelio atminimą išgelbėti …
Shownotes
1944 liepos 31 dieną Raudonoji armija sugriauna labiausiai į Rytus nutolusį Vokietijos miestą Schirwindt (liet. Širvinta), po karo jo sovietai nebeatstato. Iš žemėlapio dingusio miestelio atminimą išgelbėti nusprendžia Antanas Spranaitis, kitapus Širvintos upės esančio Kudirkos Naumiesčio gyventojas. Jis iš po griuvėsių renka daiktus ir atidaro muziejų savo namuose. Vėliau čia lankosi iš miestelio pabėgę gyventojai, nes kitapus sienos jau nėra kur grįžti. Muziejuje apsilanko ir Marielle Vitureau, Prancūzijos tarptautinio radijo žurnalistė ir Antano marti, kuriai sunaikinto miestelio istorija palieka neišdildomą įspūdį.
Šiandien Antano surinkti daiktai šeimos leidimu eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Noriu namo, į Širvintą. Dingusio miesto beieškant“.
Ką byloja tuštuma kitapus tilto ir kodėl Antanas nusprendė saugoti miestelio atmintį? Marielle kalbasi su savo vyru, Antano sūnumi Dariumi Spranaičiu, istoriku ir parodos kuratoriumi Aurimu Kanapkiu bei istoriku Joachim Maenert iš Rytų Prūsijos muziejaus Vokietijoje.
Autorė Marielle Vitureau
Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin
Garso suvedimas – Justas PilibaitisMoterys tik popieriuje
Kaunas – skulptūrų miestas. Jo viešosiose erdvėse galima suskaičiuoti kelis šimtus meno kūrinių. Skulptūros mieste vis kelia diskusijas, prie kurių prisideda šios dokumentikos autorius ir pasakotojas – tėtis …
Shownotes
Kaunas – skulptūrų miestas. Jo viešosiose erdvėse galima suskaičiuoti kelis šimtus meno kūrinių. Skulptūros mieste vis kelia diskusijas, prie kurių prisideda šios dokumentikos autorius ir pasakotojas – tėtis bei gidas.
Kaune stovi daugiau nei šešios dešimtys skulptūrų, skirtų žinomiems vyrams. Tačiau mieste nėra nė vienos, įamžinančios konkrečią moters asmenybę.
Kodėl vyrai įamžinti bronzoje ir akmenyje, o moterys lieka tik popieriuje? Kaip tai paaiškinti augančiai dukrai?
Atsakymų paieškose padeda skulptorius Lukas Šiupšinskas, Kauno miesto savivaldybės atstovas Saulius Rimas ir istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė.
Autorius – Vykintas Gervė
Mentorė ir laidos redaktorė – Vita Ličytė
Garso režisierius – Pijus Juška
Pasakojimas yra mokymų ir mentorystės programos LRT RADIJO AKADEMIJA 2025 tęsinys.Ciklas „Ar mus girdite?“ | Tarp garso ir tylos
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo …
Shownotes
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?
Ketvirtojoje dalyje norėjosi į garsą pažvelgti ne tik kaip į radijo medžiagą, bet ir kaip į patirtį, kuri nuolat mus veikia — kartais labai tiesiogiai, fiziškai, kartais beveik nepastebimai.
Vienas pasakojimo pašnekovų Žygimantas Menčenkovas garsą apmąsto per savo gyvenimą su klausos aparatu ir galimybę būti tarp girdėjimo ir tylos pasaulių.
Kartu su garso menininkais Andriumi Mackevičiumi ir Gabriele Griciūte garsų ieškojome pačiame LRT pastate — nuo elektros skydinių, girgždančių durų iki elektromagnetiniu būdu įrašomų laidų. Įdomu, kur garsas gali mus nuvesti šiandien, praėjus šimtui metų nuo pirmųjų radijo transliacijų.
Autorė – Teresė Bernatonytė
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis
Laidoje panaudoti garso menininkų dueto „Allosci“ – Gabrielės Griciūtės ir Andriaus Mackevičiaus – įrašai ir garso kompozicijos, sukurti iš LRT pastate esančių garsų.Ciklas „Ar mus girdite?“ | Balsas iš dėžutės
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo …
Shownotes
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones? Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?
Trečiojoje dalyje nusikeliame į 1926 m. Kauną ir sekame Petro Babicko – Lietuvos radijo pradininko – pėdomis. Į ką tik ėmusią veikti radijo stotį jis atvyksta kaip mokytojas iš Jurbarko ir pareiškia, jog eteryje užsienio pavardės ir vietovardžiai skaitomi netaisyklingai. Po šio akibrokšto stoties viršininkas pasiūlo jam pačiam pabandyti paskaityti naujienų pranešimus geriau. Kaip sekėsi naujokui chaoso ir permainų persmelktame Kaune?
1926-ųjų Kaune dar tik tiesiami šaligatviai, kyla nauji pastatai, bet miestas pilnas kontrastų: senamiestyje galėjai išvysti besiganančią karvę ar vištą. Su labai mažai teko susikurti ypač daug. Vienas tokių projektų buvo radijas. Nors autentiškų tą laiką menančių transliacijų nėra išlikę, tačiau galima pamėginti jas atkurti. Kaip yra sakęs pats P. Babickas: „Nematant daug įdomiau kartais klausyt, nes nematant kartais geriau įsivaizduoji negu matant“.
Esame dėkingi istorikams: Linai Häll, Linai Mikalkėnaitei, Titui Krutuliui bei „Art Deco“ muziejaus įkūrėjams Karoliui Baniui ir Petrui Gaidamavičiui už jų atradimus bei tarpukario pasakojimus. Taip pat dėkojame rašytojai bei muziejininkei Aldonai Ruseckaitei, nuodugniai ir giliai ištyrusiai P. Babicko biografiją.
Autoriai – Rūta Dambravaitė ir Aretas Kisielius
Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis
Laidoje panaudotas Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas interviu su P. Babicku.
Tarpukario klausytojams balsus paskolino: Adomas Šimkus, Inga Janiulytė-Temporin, Justas Pilibaitis, Vita Ličytė, Rytis Skamarakas, Artūras Matuzas, Teresė Bernatonytė, Justė Luščinskytė, Vaidotas Burokas, Unė Liandzerbytė, Daumantas Butkus, Darius Matas.Ciklas „Ar mus girdite?“ | Klausytis ir išgirsti
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo …
Shownotes
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?
Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?
Antrojoje dalyje – skirtingos istorijos apie nematomą radijo galią – kaip jis gali įkvėpti, įžiebti viltį ir sujungti žmones.
Tuo metu, kai Saulius Šalnaitis vaikystėje su močiute klausydavo radijo, jis negalėjo žinoti, kaip tai paveiks jo gyvenimo pasirinkimus. Dagnė Vildžiūnaitė sako, kad ją galima vadinti „Radijo dokumentikos“ gerbėja. Ji sako, kad ši laida sukuria patirtį, į kurią galima pasinerti, o pašnekovai, jaučiasi labai arti.
Buvusios laidos pašnekovės Pranutė Vaičiulėnienė ir Saulė Vaš dalinasi patirtimi, ką reiškia būti pašnekove ir girdėti save per radiją, o Inga Janiulytė-Temporin sako, kad sutikti pašnekovai neretai įkvepia ir pasėja naują mintį.
Autorė – Vita Ličytė
Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis
Laidoje panaudoti įrašai iš LRT archyvų.
Jei norite patys išmokti pasakoti garsu, registruokitės į mentorystės programą „LRT radijo akademija“. Daugiau informacijos: radijoakademija.lrt.ltCiklas „Ar mus girdite?“ | Viktoras ir „Parduotuvė“
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo …
Shownotes
2026 m. birželio 12 d. LRT RADIJAS mini 100-metį, o mes pristatome dokumentinį ciklą, skirtą garso istorijoms. Kaip garsas ir garso kūrėjai ieškojo kelio pas žmones?
Kaip radijo dokumentika Lietuvoje tapo unikaliu ir klausytojų mėgiamu žanru, padedančiu ne tik geriau suprasti save ir pasaulį, bet ir keičiančiu gyvenimus?
Pirmojoje dalyje keliamės į Lietuvos radiją prieš du dešimtmečius, kai tuometinėje Naujienų tarnyboje po studijų praktikos lieka dirbti jaunas žurnalistas Viktoras Jakovlevas. Jis rengia ir skaito radijo žinias, o vėliau kaip politikos aktualijų reporteris – ir reportažus.
Bet vieną dieną iš savo vadovės jis sulaukia pasiūlymo nuvykti į radijo konferenciją Danijoje, Kopenhagoje. Viktoras net nenutuokia, kad ta kelionė aukštyn kojom apvers jo ir kolegų supratimą apie tai, koks dar gali būti radijas.
Tai pasakojimas apie atsitiktinumus, meilę garsui, atmintį ir vieną dokumentiką, kuri šiandien Lietuvoje jau tapusi žanro klasika.
Autorė – Vaida Pilibaitytė
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso režisierius ir skirtuko kompozitorius – Justas Pilibaitis
Laidoje panaudoti įrašai iš LRT ir asmeninių kolegų archyvų.
Jei norite patys išmokti pasakoti garsu, registruokitės į mentorystės programą „LRT radijo akademija“. Daugiau informacijos: radijoakademija.lrt.ltŽurnalistas irgi žmogus. Diena vietos laikraščio redakcijoje
„Pajūrio naujienos“ – Kretingos rajono laikraštis, kurio žurnalistai įsileido mane, vieną iš „Radijo dokumentikos“ autorių, patyrinėti jo virtuvę. Kokiu būdu išsilaiko vietos žiniasklaida ir spausdintas žodis …
Shownotes
„Pajūrio naujienos“ – Kretingos rajono laikraštis, kurio žurnalistai įsileido mane, vieną iš „Radijo dokumentikos“ autorių, patyrinėti jo virtuvę. Kokiu būdu išsilaiko vietos žiniasklaida ir spausdintas žodis skaitmeniniame amžiuje? Ką reiškia būti žurnalistu nedidelėje bendruomenėje, kur daug žmonių vieni kitus pažįsta? Kviečiu praleisti dieną kartu laikraščio redakcijoje.
Autorė – Inga Janiulytė-Temporin
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso suvedimas – Justas PilibaitisNe moterų zona
Viktorija – mergina, pasirinkusi profesiją, kurioje dažniausiai matome vyrus. Ant jos rankų ištatuiruoti ne drugeliai ar rožės, o greičių dėžės pavaros ir jos svajonių automobilis. Garaže Viktorija jaučiasi …
Shownotes
Viktorija – mergina, pasirinkusi profesiją, kurioje dažniausiai matome vyrus.
Ant jos rankų ištatuiruoti ne drugeliai ar rožės, o greičių dėžės pavaros ir jos svajonių automobilis. Garaže Viktorija jaučiasi kaip niekad gyva ir nors savo santykius su automobiliais kartais pavadina „toksiškais“, niekada negalvojo jų atsisakyti.
Gal mūsų visuomenė palengva ir kratosi stereotipų apie „vyriškas“ ar „moteriškas“ profesijas, bet pažvelgus atidžiau matyti, kad realybė gali būti visokia.
Autorė – Paulina Petrauskaitė-Vaičiulė
Redaktorė ir praktikos vadovė – Vaida Pilibaitytė
Garso suvedimas – Pijus Juška ir Justas Pilibaitis
Šis kūrinys yra Paulinos Petrauskaitės-Vaičiulės Žurnalistikos profesinių studijų Lietuvos žurnalistikos centre praktikos darbas.Norėčiau tikėti, kad rinkčiausi, kaip jie
Kai 1949-aisiais gegužės 15 d. žuvo partizanų būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas, bendražygiai išėmė iš jo kišenės prie širdies Lietuvos vėliavos spalvų amuletą ir atidavė jį Žaibo mamai Onai, kaip atminimo …
Shownotes
Kai 1949-aisiais gegužės 15 d. žuvo partizanų būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas, bendražygiai išėmė iš jo kišenės prie širdies Lietuvos vėliavos spalvų amuletą ir atidavė jį Žaibo mamai Onai, kaip atminimo ženklą.
Ant talismano išliko du jo kraujo lašai. Dabar šis, kelių kartų išsaugotas siuvinys ne tik pasakoja žymaus apie partizano, jo žmonos, taip pat partizanės Zofijos Žilienės-Klajūnės, jų šeimos likimą ir liudija laisvės kovų laikus. Ši relikvija tampa tiltu tarp praeities ir dabarties — ir visko, kas buvo išgyventa tarp jų.
Partizanų Antano Žilio-Žaibo ir Zofijos Žilienės-Klajūnės sūnus Algimantas šį talismaną perdavė savo sūnui Gediminui, kai jis su grupe “Skylė” kūrė albumą “Broliai”, įkvėptą partizanų istorijos. Jie abu apie šį Žaibo amuletą sužinojo ir pamatė tik pirmais Nepriklausomybės metais.
Ką reiškia būti partizanų vaiku, anūku?
Kaip išsaugoti šeimos ir šalies istoriją, kai dešimtmečius apie ją buvo pavojinga kalbėti?
Kaip šią istoriją susigrąžinti?
Kokią žymę šių dienų Lietuvai paliko partizanų apsispredimas?
Įžvalgomis dalijasi ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė.
Laidoje skamba dainos iš grupės „Skylė“ albumo „Broliai“, ištraukos iš Zofijos Žilienės-Klajūnės atsiminimų knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (sudarytojas Romas Kaunietis), taip pat ištrauka iš knygos „Šv. Onos naktį“ (sudarytojas Robertas Patamsis), kurią skaito Algimantas Žilys. Taip pat panaudota ištrauka iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvų.
Autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Garso režisierius – Justas PilibaitisPakankamai gera dokumentika apie atidėliojimą
„Prokrastinacija yra savanoriškas veiklos ar sprendimų, kuriuos reikia atlikti ar priimti, atidėjimas, žinant, kad bus prastos pasekmės“, - sako psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė.Skirtingų tyrimų …
Shownotes
„Prokrastinacija yra savanoriškas veiklos ar sprendimų, kuriuos reikia atlikti ar priimti, atidėjimas, žinant, kad bus prastos pasekmės“, - sako psichologė-psichoterapeutė Anna Vinkovskienė.
Skirtingų tyrimų duomenimis, maždaug 20 procentų pasaulio gyventojų būtų galima pavadinti chroniškais atidėliotojais. Žmonės darbus, pareigas ir sprendimus atidėlioja dėl įvairių priežasčių: vienus motyvuoti darbui gali tik paskutinių minučių adrenalinas, kiti nesiima pradėti darbo iš baimės, o dar kitus paralyžiuoja perfekcionizmas. Dažnai šį patyrimą lydi užburtas kaltės, nerimo ir streso ratas.
Ką žmonės išgyvena prokrastinuodami ir kaip prisijaukinti terminus bei ramiai siekti rezultato – to klausia dokumentikos autorė Rūta, tyrinėdama savo pačios atidėliojimą kuriant šią dokumentiką bei laidos pašnekovų kūrybos ir veiklos procesus.
Autorė – Rūta Dambravaitė
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso suvedimas – Justas PilibaitisVedvi. Žemaitėškas dounas recepts arba meilės laišks mona babītē Veruonikā
Kuoks esi žmuogos laimīngs, jēgo tori kor parvažioutė sosėšėldītė sošalosės ronkas, kāp vāks pasėjaustė pri pečiaus prisėglaudės, klausīteis, kāp baba minka tešla dounā, pasakuo api sava vaikīstė.Vedvi šėndėin …
Shownotes
Kuoks esi žmuogos laimīngs, jēgo tori kor parvažioutė sosėšėldītė sošalosės ronkas, kāp vāks pasėjaustė pri pečiaus prisėglaudės, klausīteis, kāp baba minka tešla dounā, pasakuo api sava vaikīstė.
Vedvi šėndėin kartu – pri tuo pati stala.
Vuo tas īr tuokė trapoma, kāp so dalgelio kas pjauto par šėrdi – ne dorns, sopronti žmuogos, ka kažkumet tuo jau nebtoriesi.
Ėr kāp tou vėsa gieri sogaudītė, ī kuoki stėklaini oždarītė, ka ešsauguotom ateitē?
Autuorė – Aistė Šeštuokaitė
Mėntuorė, redaktuorė – Vaida Pilibaitytė
Garsa režisierios – Jōsts Pilibaitis
Šėts pasakuojėms īr muokīmų ėr mėntuorīstės pruogramas LRT RADĖJĖS AKADEMĖJĖ 2025 pratesėms.Kalnų liga. Nelipti nebegaliu
„Ta mirties baimė tikrai yra didžiulė ir niekam nelinkėčiau jos patirti", - po nelaimės Kirgizijos kalnuose, praėjus aštuoneriems metams, pasakoja alpinistas Kęstutis Skrupskelis.Kalnai ne visada tokie …
Shownotes
„Ta mirties baimė tikrai yra didžiulė ir niekam nelinkėčiau jos patirti", - po nelaimės Kirgizijos kalnuose, praėjus aštuoneriems metams, pasakoja alpinistas Kęstutis Skrupskelis.
Kalnai ne visada tokie romantiški, kaip dažnai juos įsivaizduojame. Baimė, nuovargis ir šaltis atskleidžia tikrąsias žmogaus spalvas – ten lieki be kaukių. O pavojus gyvybei gali slypėti menkiausioje klaidoje. „Ten reikia eiti su sąmoningumu, kalnai neatleidžia pervertinimo", - dalinasi žuvusio alpinisto Sauliaus Saikausko žmona Šarūnė.
Ši dokumentika – tai pasakojimas apie meilę kalnams, juose slypinčius pavojus ir susitaikymą su įvykiais, kurių jau nebegalima pakeisti.
Autorius – Domas Zenkevičius
Redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso režisierius – Justas PilibaitisKaip lietuviai Bučoje mokyklą statė
Buča – miestas, kuris po masinių žudynių 2022 m. kovą tapo žiauraus Rusijos plataus masto karo Ukrainoje simboliu.Smarkiai nuniokotas, šiandien jis po truputį atsigauna – čia grįžta žmonės, kuriasi jaunos …
Shownotes
Buča – miestas, kuris po masinių žudynių 2022 m. kovą tapo žiauraus Rusijos plataus masto karo Ukrainoje simboliu.
Smarkiai nuniokotas, šiandien jis po truputį atsigauna – čia grįžta žmonės, kuriasi jaunos šeimos, atsiranda poreikis ne tik gyventi, bet ir mokytis, augti toliau.
2026 m. vasarį lietuvių iniciatyva čia atidaryta Bučos miško klasė.
Ji įsikūrusi miesto parke – medinės, tvarios konstrukcijos, apie 60 kv. metrų erdvė su amfiteatru, mokomuoju sodu ir šiltnamiu. Klase gali naudotis įvairios miesto mokyklos.
Projektas prasidėjo kaip architektūrinė idėja, tačiau greitai išaugo į daug platesnį procesą – reikėjo ne tik projektuoti, bet ir ieškoti finansavimo, telkti savanorius, patiems vykti į karo paliestą miestą.
Taip atsirado erdvė, skirta vaikams, mokytojams ir bendruomenei.
Tai pasakojimas apie žmones, kurie nusprendė prisidėti – ir apie tai, kaip net karo akivaizdoje kuriama ateitis.
Autorė – Teresė Bernatonytė
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Garso suvedimas – Pijus Juška
Įrašų Ukrainoje autorius – Mindaugas LataitisKino Marytė atvažiavo!
Kino Marytė į gyvenvietes atveždavo tikriausiai laukiamiausią savaitės pramogą – kiną. Po kaimus rodyti filmų ji važinėjo 10 metų. Tuomet daug kur dar nebuvo elektros, o sunkią kino techniką reikėjo vežti …
Shownotes
Kino Marytė į gyvenvietes atveždavo tikriausiai laukiamiausią savaitės pramogą – kiną. Po kaimus rodyti filmų ji važinėjo 10 metų. Tuomet daug kur dar nebuvo elektros, o sunkią kino techniką reikėjo vežti arklio traukiamu vežimu arba sunkvežimiu.
Iš viso kino mechanike Marytė Virbickienė pradirbo 36 metus, o pirmoji jos darbo diena buvo prieš 70 metų – 1956 kovo 1 dieną. Tais laikais filmų rodymas labai skyrėsi nuo to, kaip tai daroma dabar.
Norėdama įamžinti istoriją, kaip anksčiau buvo rodomi filmai, 2017 m. Marytė Raguvoje, šalia savo namų įkūrė Kino muziejų.
Dabar Marytė kine apsilanko retai. Tačiau susitikusi su laidos autore Vita Ličyte ji leidžiasi į prisiminimų kupiną, spontanišką kelionę.
Laidos autorė – Vita Ličytė
Redaktorė – Rūta Dambravaitė
Garso režisierius – Justas PilibaitisŽemė, kurios negali turėti. Grenlandų kova už savo tapatybę
2026-ųjų pradžioje JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos apie siekius „perimti“ ar „įsigyti“ Grenlandiją vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre.Atokų, atšiauria, bet nuostabia gamta garsėjantį kraštą užplūdę …
Shownotes
2026-ųjų pradžioje JAV prezidento Donaldo Trumpo kalbos apie siekius „perimti“ ar „įsigyti“ Grenlandiją vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre.
Atokų, atšiauria, bet nuostabia gamta garsėjantį kraštą užplūdę žurnalistai sostinės Nūko gatvėse klausinėjo apie tai, ką jie darytų kilus karui. Mieste padaugėjo karių, verčiančių galvoti apie tai, kad kažkas vėl gviešiasi tavo namų.
Nuo XVIII a. Grenlandiją aktyviai kolonizavo danai. Nuo 1953 m. sala tapo Danijos karalystės dalimi, o nuo 1979 m. vis plečia savo autonomiją. Pastarąjį dešimtmetį į viešumą iškylant vis naujiems faktams apie kolonizacijos paliktas žaizdas, inuitai grįžta prie savo šaknų, o danai yra priversti permąstyti savo ilgus metus puoselėtą „gerojo kolonisto“ naratyvą.
Geopolitinių įvykių įkarštyje LRT žurnalistė Ieva Balsiūnaitė irgi keliauja į Šiaurę iš arčiau pažvelgti į tai, ką išgyvena vietos žmonės.
Nepaisant to, kad kai kuriems šiemet ji – jau 25 žurnalistė, prašanti interviu, inuitai kantriai ir atvirai pasakoja, kas jiems visada buvo ir yra svarbu: bendrystė ir ryšys su jų žeme, į kurią kelis šimtmečius kėsinasi vis nauji atvykėliai.
Autorė – Ieva Balsiūnaitė
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Garso režisierius – Justas PilibaitisSkaičiai ir realybė. Kaip Lietuvos jaunimas sykį tapo „laimingiausiu“ pasaulyje
2024 m. kovo 20 d. pasirodžiusi žinia, kad Lietuvoje gyvena laimingiausias jaunimas, ne vienam žmogui sukėlė nuostabą. Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės Mildos Pivoriūtės, išpūstas ir …
Shownotes
2024 m. kovo 20 d. pasirodžiusi žinia, kad Lietuvoje gyvena laimingiausias jaunimas, ne vienam žmogui sukėlė nuostabą. Anot Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto sociologės Mildos Pivoriūtės, išpūstas ir netikslus žiniasklaidos dėmesys Pasaulio laimės ataskaitai atskleidė problemą, „kaip skaičių magija paveikia žmones ir šiek tiek išjudina mums smegenis ir realios situacijos suvokimą“.
Šiame pasakojime – dvi asmeninės istorijos, kuriose slypi tai, ko Pasaulio laimės indeksas neatskleidžia – kaip Rugilė ir Matas ieškojo laimės ir tapo patenkinti gyvenimu Lietuvoje. Rugilė paauglystėje nuolat kėlė egzistencinius klausimus ir neįsivaizdavo, ką nori veikti gyvenime. O Matas susidūrė su patyčiomis ir ilgai laukė, kol ieškodamas savęs atras saugią ir jį priimančią aplinką. Šiandien jie jaučiasi atradę savo kelią, finansinį saugumą ir džiuginančią veiklą.
Autorius – Rytis Skamarakas
Redaktorė – Vita Ličytė
Garso režisierius – Justas PilibaitisKol ji rašo, Ventė gyva
Devyniasdešimtmetė Jadvyga Rimkienė gyvena vieninteliame gyvenamajame name pačiame Ventės rage. Jau trisdešimt metų ji kasdien rašo Ventės metraštį. Sąsiuviniuose Jadvyga fiksuoja oro sąlygas, pirmuosius …
Shownotes
Devyniasdešimtmetė Jadvyga Rimkienė gyvena vieninteliame gyvenamajame name pačiame Ventės rage. Jau trisdešimt metų ji kasdien rašo Ventės metraštį. Sąsiuviniuose Jadvyga fiksuoja oro sąlygas, pirmuosius paukščius, atvykėlius bei netikėtus svečius. Kaimui tuštėjant, jos užrašai tampa savotišku vietos archyvu.
Į Ventę Jadvyga atsikėlė 1958-aisiais. Ji aprodo savo namus ir apie prabėgusį savo gyvenimą pasakoja ne tik laidos autorei Vidmantei, bet ir savo anūkei Neringai.
Be kasdienių metraščių, Jadvyga saugo ir seną dainų sąsiuvinį – jaunystės užrašus, kuriems daugiau nei septyniasdešimt metų. Viename sąsiuvinyje – kasdien fiksuojamas Ventės gyvenimas, kitame – šešiolikmetės merginos ranka perrašytos dainos.
Tai pasakojimas apie moterį, kuri gyvendama Ventės pakraštyje pasirinko tapti šios vietos kronininke.
Autorė – Vidmantė Domarkaitė
Redaktorė ir praktikos vadovė – Vita Ličytė
Garso režisierius – Justas Pilibaitis
Ši laida yra Vidmantės Domarkaitės VU Žurnalistikos instituto II kurso praktikos darbasNe, negalima. Vilniaus kova su grafičiais
Prieš pusantrų metų Vilniuje pradėta dažniau valyti grafičius ir panaikintos 7 legalios grafičių sienos. Dauguma jų buvo požeminėse perėjose. Miesto savivaldybė sako, jog šios vietos skatino vandalizmą …
Shownotes
Prieš pusantrų metų Vilniuje pradėta dažniau valyti grafičius ir panaikintos 7 legalios grafičių sienos. Dauguma jų buvo požeminėse perėjose. Miesto savivaldybė sako, jog šios vietos skatino vandalizmą mieste.
Tuo metu grafičių subkultūros ir gatvės meno atstovai tvirtina, kad be legalių vietų neįmanoma tobulėti. Jie pastebi, kad kai kuriuos griežta miesto politika paskatino maištauti – nepaisant to, jog gresia didelės baudos.
Vienas jų – Julius, kuris savo veiklą vadina atsakingu grafičiu.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin, redaktorė Vaida Pilbaitytė
Garso suvedimas – Pijus Juška
Hier stehen die neuesten 40 von 412 Folgen. Ältere Folgen findest du im Feed des Podcasts.
Ähnliche Podcasts
Mehr Nachrichten-Podcasts
Ist das dein Podcast?
Bestätige es mit einem Eintrag in deinem Feed: Du bekommst hier einen Code, trägst ihn als podcast:txt in den Kanal deines Feeds ein, und wir prüfen ihn. Danach steht dein Podcast als „verifiziert“ bei SoundNode.